Trinkelių klojimas nuo 130 Lt už kvadratinį metrą
Skulptūra

 

Kas yra skulptūra?
Žmonės kuria skulptūras, paminklus, antkapius nuo pat savo isto­rijos pradžios. Skulptūra yra kasdienio mūsų gyvenimo dalis.
Paveikslai ant paminklo ir skulptūra
Skulptoriai iš įvairių medžiagų – granito, bronzos, marmuro ar medžio - padirba formas, pana­šias į daiktus, žmones, vaizduojamus įvykius. Skulptūra yra trijų matavimų (turi tris ar daugiau pusių). Gali eiti aplink skulptūras ir matyti iš įvairių kampų skirtingus to paties kūrinio vaizdus. Paly­ginkite: tapyti ir piešti paveikslai yra dviejų matavimų (plokščiame paviršiuje).
Milo Venera - tai graikų marmurinė sta­tula, vaizduojanti meilės deivę Afroditę. Graikų skulptūros tema ir stilius nuolatos veikė vėlesnių laikų menininkus. ←
Temos apmąstymai
Pradedančiam darbą skulptoriui, akmendirbiui, paminkladirbiui kyla daug klausimų. Kam skiriama skulptūra - vienam žmogui ar visiems? Kur ji bus pastatyta -muziejuje, bažnyčioje, kambaryje, lauke ar kieno nors namuose? Ar bus padėta gerai apšviestoje, ar tamsioje vietoje? Iš ko ji bus padaryta - iš granito, medžio, cemento, bronzos, kreidos, metalo, popieriaus, kartono, vario, švino, marmuro, plastmasės ar stiklo? Ar ji metų metus stovės kapinėse, viešoje vietoje, ar tik keletą dienų vienoje parodoje? Ar skulptūra turi būti tokia maža, kad tilptų į kišenę, ar didelė kaip kalnas? Ar į tą kūrinį reikės žiūrėti iš arti, ar iš toli? Ar jos reikia svarbiam tikslui, ar tik pramogai?
Skulptūros kelias
Skulptūra, kaip ir tapyba, muzika, literatūra, yra viena dailiųjų menų rūšis. Ilgainiui skulp­torių, tapytojų, kompozitorių ir rašytojų kūryba keitėsi. Vis kitokią ją matėme, girdė­jome, skaitėme. Kartais menininkai privalė­davo paklusti tų žmonių, kurie užsakinėdavo jų darbus, skoniui. Tačiau daugelis ieškojo naujų būdų reikšti savo mintims. Susipažinus su Vakarų Europos skulptūros istoriją mes sužinome įdomią ir nenuobodžią jos raidą.
 
Henris Mūras kūrė skulptūras iš natūra­lių medžiagų. Figūros plastiškos formos. Ši sta­tula pavadinta Atsilošusi figūra.
 

 Graikai

Daugelis graikų skulptūrų vaizduoja nuogus vyrus ir moteris. Nuogumas graikams buvo įprastas. Pirmosiose Olimpinėse žaidynėse, vykusiose 776 m. pr. Kr. Graikijoje, sportininkai nevilkėjo jokių drabužių, kad  niekas nevaržytų jų judesių.

Marmuras
Marmuras yra įvairių spalvų akmuo. Ne tik graikai, bet ir kitų tautų skulptoriai dažnai nau­doja baltą marmurą, nes jis šviesus, grynas, leng­vai nupoliruojamas iki blizgesio. Nuo seniausių laikų marmurą į stam­bius luitus skaldydavo ir gyvuliais išvilkdavo. Dėl didelio svorio jį būdavo sunku pervežti, taigi dai­lininkas turėdavo iš anks­to apsispręsti, kokio dy­džio skulptūrą kals.
 
Marmuro ir dabar ran­dama tuose pačiuose telkiniuose, bet laužomas ir transportuojamas jis jau šiuolaikinėmis mašinomis. Tai Kararos mar­muro karjeras Italijoje.
 
Feidijas
Skulptorius, tapytojas ir graveris Feidijas (Phidias) (miręs 432 m. pr. Kr.) -vienas iš nedaugelio šian­dien mums žinomų Seno­vės Graikijos menininkų. Dauguma jos meistrų yra anoniminiai. Mat jie visi dirbdavo kartu ir dažniau­siai savo kūrinių nepasi-rašinėdavo.
Paties Feidijo darbų neiš­liko. Jį išgarsino Parte-nono (447-432 m. pr. Kr.) skulptūros, kurių adikimą jis prižiūrėjo, ir jo kūrinių kopijos. Feidijas savo am­žininkams buvo žinomas dėl dviejų didžiulių statu­lų - Atėnės (8 m aukščio) ir Dzeuso (12 m aukščio). Partenono frizas stebina savo 160 m aukščiu ir ba­reljefu su dviem fronto­nais bei 92 metopomis (goreljefais). Šis frizas -nuostabiausias skulptūros pavyzdys, išlikęs nuo klasi­kos laikų.
 
Nuo mūrininko iki skulptoriaus
Viduramžiais Europoje išaugo šimtai baž­nyčių. Tūkstančiai žmonių dirbo jų sta­tybose. Architekto, mūrininko ir skulp­toriaus užduotys glaudžiai siejosi. Bažnyčios ir vienuolynai, priklausomai nuo dydžio, būdavo statomi nuo dešimties iki dviejų šimtų metų. Lėšas darbams imdavo iš vie­tinių mokesčių arba dovanų. Sviesto bokštas . Ruane (Prancūzija) buvo pastatytas už f pinigus, surinktus iš žmonių už leidimą per gavėnią valgyti sviestą.
Statybos aikštelė
Suprojektuoti pastatą ir skulptūras dažniausiai būdavo meistro mūrininko darbas. Jei buvo ruošiamasi statyti rūmus arba bažnyčią, patronas, savininkas, paaiškindavo, ko norįs. Meistras mūrininkas apžiūrėdavo akmenį skaldykloje ir atsiveždavo jį į aikštelę prie upės. Meistras surinkdavo darbininkus ir padėdavo parengti tuos, kurie visai nemo­kėjo mūryti arba neturėjo pakankamai patirties. Kiti meistrai mūrydavo sienas ir atlikdavo apdailos darbus. Pastogėje, pana­šioje į trobelę, darbininkai valgydavo, ilsė­davosi, laikydavo įrankius, taip pat skal­dydavo akmenis. Šie meistrai ir buvo to meto skulptoriai.
 
Vaizdo kalinėtojai
Mūrininkas turėdavo suteikti akmeniui rei­kiamą formą. Tie, kuriems šis darbas labai gerai sekėsi, kalinėjo vaizdus. Akmenį padė­davo į jam skirtą vietą ir tada kalinėdavo. Ėmus statyti aukštesnius namus, kurti vaizdus tapo sudėtingiau ir sunkiau. Kol dar akmuo gulėjo ant žemės, jame kreida nupiešdavo vaizdą, kad meistras žinotų, kur kalti.
Kai kurie vaizdų kalinėtojai labai išgarsėjo. Kartais jie, pavyzdžiui, Gislebertas (data neži­noma), net pasirašydavo po savo kūriniais Oteno katedros (Prancūzija) timpane (1130-1135). Meistras, keliaujantis iš vieno miesto į kitą, plačiau pagarsėdavo. Taip pamažu jį imdavo vadinti skulptorium arba menininku.

,,Vakarų europos skulptūros istorija" Agora, Vilnius 1995

©2009. Paminklas.eu
Visos teisės saugomos. paminklai-kapams.lt
Kopijuoti vaizdinę medžiagą be tinklapio savininko sutikimo draudžiama
Kontaktiniai telefonai
8 ~ 673 13301
Šiauliai

info@paminklas.eu

 

e-solution: interneto svetainių kūrimas, interneto svetaines, web dizainas